BalandziaiBalti balandziai vestuvems

KAIP SUGRĮŽTA NAMO balti BALANDŽIAI?

Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas. Balti balandžiai orientuojasi taip pat kaip ir pašto balandžiai. Nors atlikta daug eksperimentų, iškelta daug teorijų, tačiau mokslininkai iki šios dienos nežino kaip tiksliai balandžiai orientuojasi. Bet išvada, jog balti balandžiai orientaciniams gebėjimams naudoja įvairių faktorių visumą.

Pavyzdžiui, paukščius į jiems nepažįstamą vietovę perveždavo aklinai uždarytuose narveliuose. Maršrutą painiodavo, sukdami ratus miesto gatvėmis. Vis dėlto dauguma balandžių kaip niekur nieko grįždavo į savo karvelidę. Vokiečių tyrinėtojas Gustavas Krameris jaunus balandžius laikė dideliuose voljeruose, kur jie galėjo šiek tiek skraidyti, bet neturėjo jokios galimybės matyti, kas dedasi aplink, kaip jų „namai" atrodo iš išorės. Po tam tikro laiko balandžius nuvežė 150 km atstumu ir išleido.

Dauguma šių anksčiau niekada laisvėje neskraidžiusių augintinių sėkmingai susirado „savo" voljero stogą! Kaip jie jį atpažino, niekada nematę iš išorės?

Kitam bandymui G. Krameris surentė voljerą, iš kurio buvo matyti tik dangus virš galvos. Po tam tikro laiko paukščius vėl nuvežė už 150 km ir išleido. Šįkart nė vienas balandis nesugebėjo grįžti - atsidūrę laisvėje paukščiai visiškai sutriko.

Remdamiesi šiuo eksperimentu, anglų tyrinėtojai pasiūlė teoriją, kad balandžiai orientuojasi pagal saulę ir horizonto liniją, kurios pastarojo eksperimento metu jie negalėjo matyti.

Patyręs navigatorius, turintis sekstantą, chronometrą, specialių matematikos žinių ir lenteles, savo koordinates gali nustatyti per 20 minučių. Balandis - per kelias sekundes. Šis faktas biologams tapo rimta paskata atidžiai ištyrinėti balandžio akies sandarą. Kaip ir žmogaus, ji veikia fotokameros principu, bet turi dar vieną papildomą keistą elementą. Ar tik jis nėra kaip nors susijęs su unikaliu gebėjimu fiksuoti nuolat besikeičiančią Saulės padėtį virš horizonto?

Kita vertus, net jeigu balandis ir turi vidinį sekstantą ir chronometrą, anglų teorija nepaaiškina vieno keisto fakto: paukštis nesunkiai randa kelią, jeigu nuo namų jį skiria ne daugiau kaip 25 km arba ne mažiau kaip 120 km. Tarpas tarp šių atstumų balandžiui - vadinamoji „mirties zona". Šioje atkarpoje laisvėn išleistas paukštis orientuojasi labai sunkiai ir dažnai taip ir nesugeba grįžti namo. Su kokiomis kliūtimis balandis susiduria „mirties zonoje" - kol kas neaišku…

Saulės kompasas - anaiptol ne vienintelis balandžių orientyras. Jie sugeba grįžti namo ir apniukusiu oru, nors daugeliui kitų paukščių ši užduotis pasirodo neįveikiama. O štai Havajų salose balandžių varžybos apskritai rengiamos naktimis! Iki 1956 m. žmogų, manantį, kad paukščiai orientuojasi pagal žvaigždes, galima buvo apkaltinti turint itin liguistą vaizduotę. Idėja, kad paukščiams pasiekti tiksią padeda magnetinis Žemės laukas, iki pat 1965 m. apskritai buvo laikoma kultiniu pramanu. Tik daugkartiniai eksperimentai padėjo abejotiną hipotezę paversti moksliniu faktu.

Vokiečių tyrinėtojas Hermanas Raichas savo balandžius iš Berlyno pervežė į miestelį, kuriame dėl geležies rūdos klodų fiksuojama magnetinė anomalija. Įprastai Žemės magnetinio lauko linijos eina lygiagrečiai su pusiauju, palaipsniui nukrypdamos šiaurės ir pietų link. Ašigalių rajonuose jos išsidėsto vertikaliai. Tuo tarpu minėtame rajone tos linijos driekiasi atvirkštine kryptimi. H. Raichas svarstė taip: jeigu balandžiams orientuotis padeda magnetinis laukas, tai jie skris ne į šiaurę, Berlyno link, o į pietus. Būtent taip jo augintiniai ir padarė.

Taigi magnetinis laukas - trečiasis balandžių kompasas, bet, rodos, ne paskutinis. Anot amerikiečių tyrinėtojo Lesterio Tal-kingtono, jo funkciją atlieka tas pats paslaptingasis balandžio akies elementas, o tyrinėtojai Volfgangas ir Rosvitcha Vilčko mano, kad magnetinis balandžių kompasas slypi dešinėje akyje, o magnetinio lauko stiprumas matuojamas snapu.

Šiandien ornitologai jau žino, kad balandžių galvose (tiksliau -viršutinėje snapo dalyje) yra geležies kristalų, leidžiančių jiems reaguoti j magnetinį Žemės lauką. Dar daugiau, šie plunksnuočiai ne tik jaučia, bet ir mato magnetinę planetos aurą - jų akių tinklainė sugeba „pagauti" mums nematomas jos bangas.

Straipsnis parengtas: www.audrone.serveriai.lt